Verslo naujienos

Kai sykį paskambino Darius Jokubauskas, Rąstinių namų gamintojų asociacijos (RNGA) direktorius, ir susižavėjęs ėmė pasakoti apie Anykščių rajone Kurklių II kaime rąstinius namus gaminančios įmonės tvirtai sukaltą personalo strategiją, sunku buvo įtikėti. Kad šiais visuotinio darbuotojų trūkumo laikais atokiame kaime įsikūrusi įmonė nesiskųstų dėl darbo rankų stygiaus? Maža to, kad jos vadovai nepritartų visiems žinomai dainelei neva kaimas prasigėręs, o tenykščiai gyventojai iš tiesų be butelaičio?
„Taip, ir aš nebūčiau patikėjęs, jei pats savo akimis nebūčiau viso to matęs. Be to, nemaža dalis įmonės darbuotojų anksčiau iš tiesų buvo su buteliu neatskiriami draugai. Dabar bendrovėje galioja „sausas įstatymas“, žmonės dirba, užsidirba, o ir įmonė plečiasi kaip ant mielių. Pervažiavome kone per visą Lietuvą, aplankėme 25 įmones, priklausančias RNGA, ir tik iš anykštėnų išgirdome, kad darbuotojų trūkumo jie nejaučia“, – negali atsistebėti p. Jokubauskas.
Beliko susiorganizuoti komandiruotę į tuos kraštus ir savo akimis patikrinti, ar tikrai „Ermika“ rado savo receptą, kaip išgyventi ištuštėjusioje darbo rinkoje.

Iš liūno
„Užsakymų nestokojame. Dabar tai jau tikrai. Prieš šešerius metus, kai pradėjome dirbti, buvo sunkiau, nes nepasidavėme vilionėms gaminti užsieniui. Laikėmės nuostatos, kad lietuviškas produktas turi ir likti Lietuvoje. Dabar per metus pagaminame ir pastatome per 30 namų. Užsakovus jau patys galime rinktis“, – dabartine padėtimi nesiskundžia p. Rudokas. Jis atkreipia dėmesį, kad viso to įmonė nebūtų pasiekusi, jei ne šaunūs darbininkai.
Kaip pavyko suburti tokį kolektyvą? Oi, nelengvai. Pradžioje būta visko: ir darbininkai, gavę atlyginimą, kitą dieną darbe nesirodydavo, ir išlenkę gramą kitą gateriu norėdavo padirbėti.
„Bet ilgai netruko, kol abu su įmonės vadovu pasakėme: gana. Norite dirbti – prašom, yra visos sąlygos. Bet jei darbe pasirodysite su menkiausiu kvapeliu, galite pakuotis daiktus“, – nelengvą, bet atsipirkusį sprendimą prisimena anykštėnas.
Darbininkai iš pradžių nepatikėjo. Juk sakoma, kad vyrai gėrė, vyrai gers, kol žemelė atsivers. Bet kai ta žemelė keliems, nepaklususiems nurodymų ir į darbą atėjusiems neblaiviems, iš tiesų ėmė slysti iš po kojų, vyrai susimąstė. Pasirodo, vadovai nejuokavo.
„Aišku, vien pagąsdinti neužteko. Su savo vyrais nuolat kalbėjome, aiškinome, kaip girtavimas gali ne tik įmonę sužlugdyti, bet svarbiausia – jų pačių gyvenimą suėsti. Pamažu vienas, paskui, žiūrėk antras, trečias ėmė krapštytis iš liūno“, – pasakoja pašnekovas.
O geras pavyzdys, kaip žinoma, užkrečia. Vyrai pamatė, kad jų kolega, nustojęs gerti, nusipirko automobilį, ir kiti užsigeidė. Dar vienas gavo paskolą būsto remontui, kodėl ir kitiems namų nepasigražinus? Ir žmonos darbininkų patenkintos, ir vadovai džiaugiasi, o klientai tai jau tikrai rankom ploja: šimtaprocentinės garantijos, kad nuvykę į objektą neras darbininko, vos liežuvio beapverčiančio.
„Kai ėmėmės „pertvarkos“, niekas netikėjo, kad pavyks. Kaimo parduotuvėje vieną kartą iš manęs net pasišaipė: „Ką, gal Dievą vaizduoji, kad manai sutvarkysiąs kaimo pijokus?“ Nevaizdavau aš nieko. Bet rezultatas akivaizdus“, – negali atsidžiaugti įmonės gamybos direktorius.

Paaukšino pareigas
Pats p. Rudokas į įmonę atėjo dirbti apie medžio pramonę menkai nutuokdamas. Kaip dabar juokiasi – eglę nuo pušies sunkiai atskirdavęs. Tačiau kai „Ermikos“ savininkas Erikas Mikalauskas vyriškiui, kuris prieš tai užsiėmė automobilių „parvarymu“ iš Vakarų Europos, pasiūlė ateiti dirbti pas jį, šis pasiryžo tokiam gyvenimo posūkiui.
„Pajutau, kad Saulius tikrai pajėgus susitvarkyti. Dabar kone visa įmonė jo rankose. Pasitikiu absoliučiai“, – gero žodžio p. Rudokui negaili ir pats įmonės savininkas.
O labiausiai jam įstrigęs vienas p. Sauliaus sprendimas. Kartą gaterininko padėjėją užtiko darbo vietoje butelaitį apsikabinusį. Ponas Mikalajūnas jau buvo pasirengęs atleisti žmogų iš darbo, bet gamybos vadovas jį perkalbėjo vaikinui suteikti dar vieną šansą, nes šis nagingas ir nekvailas buvęs.
„Bet kai išgirdau, kad Saulius siūlo nusižengėlį perkelti į aukštesnes pareigas, maniau, kad ko nors nesuprantu. Bet pačiam pasidarė įdomu, kuo toks sprendimas baigsis. „Pasirašiau“ savotiškam eksperimentui“, – juokiasi p. Mikalauskas.
Taigi nors vaikinas jau buvo bepradedąs daiktus pakuotis, vadovai jam pareiškė, kad nuo šiol jis skiriamas brigadininku. Žmogus net nusipurtė: manė, negana iš darbo atleidžia, bet dar ir tyčiojasi.
Ir tik kai vyriškiui išaiškino, kad tai yra išbandymas atsakomybe ir jam pačiam rinktis, šis sukluso. Maža to, buvo iškelta sąlyga, kad per 2 savaites šis privalo išmokti rąstinius namus statyti, nes būtent statybininkų brigada jam buvo priskirta.
„Ir ką sau manote? Ne tik išmoko, bet ir puikiai savo vyrams vadovauti ėmė. Taigi bausmė bausmei nelygu. Ir jei iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad už prasižengimą paaukštinti pareigas – pats didžiausias absurdas, gyvenimas rodo, kad taip nėra. Svarbiausia žmogų įtikinti. Ir, žinoma, tikėti juo pačiu. Tik tada grąža garantuota“, – savo gyvenimo sampratą atskleidžia p. Rudokas.

Švenčia iš peties
Šiuo metu įmonėje dirba per 20 žmonių. Jos vadovai didžiuojasi, kad nėra buvę atvejų, jog darbininkus persiviliotų konkurentai. Bandymų, beje, būta ne vieno. Visas kolektyvas jau tapo jei ne viena šeima, tai gimine – jau tikrai.
Įmonės savininkas pasakoja, kad neretai švenčiamos šventės, į kurias darbuotojai susirenka su šeimomis. Būna, kad p. Mikalajūnas susikviečia visą kolektyvą į savo sodybą.
„Ir švenčiame tada iš peties, kaip tikri vyrai. Ir su degtinėle, ir su alumi. Bet viskam savas laikas. Kas moka dirbti, tas ir rimtos šventės nusipelno“, – juokiasi „Ermikos“ vadovas.
Ir padeda vyrai vienas kitam, kai to reikia.
„Kiekvieną darbuotoją kuo puikiausiai pažįstu. Jaučiu, kokia jo šiandieninė nuotaiką, kuo jis dūsuoja. Jei matau, kad blogai, bandau surasti žodį, kuris pagelbėtų. Į „dūšią“ nelendu, nes to nė nereikia. Kai žmogų pažįsti, viskas lyg ant kaktos parašyta, ar džiaugsmas, ar bėda kokia būtų užėjusi“, – pasakoja p. Rudokas.
Darbuotojai kas rytą renkasi ne tik iš kaimo, kur įmonė įsikūrusi. Keletas važinėja net po 30 km į darbą. Matyt, gandas apie geras darbo sąlygas ir šiltą atmosferą pasklido po visą Anykščių apylinkę.
Pašnekovas neabejoja, jei vienas kitam neištiestų pagalbos rankos, jei vienas kito nesuprastų iš pusę žodžio arba to žodžio nesilaikytų, apie įmonės plėtrą ir perspektyvas nebūtų nė kalbos. Ir nesvarbu, ar tu vadovas, ar neseniai pradėjęs rąstus nešioti pagalbininkas.
„Įmonės turtas – ne modernios staklės ar naujausi kompiuteriai, o žmonės. Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad mes esame turtingi“, – ir savo kolektyvo, ir bendrovės ateitimi neabejoja p. Rudokas.