Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad jau prieš 3-4 tūkst. metų skirtingose Europos dalyse žmonės rentė medinius namus. Rentimo technika buvo gana skirtinga ir atspindėjo tuometines tradicijas, kultūrą bei skirtingų regionų amatų išsivystymo lygį
Šiaurinės Vokietijos teritorijoje taip vadinama Vandens tvirtovė Buchau yra vienas iš seniausių šio tipo statinių paminklų. Tvirtovės sienos suręstos 100 metų prieš Kristų vėlyvuoju bronzos laikotarpiu. Lenkijoje Biskupino mieste rasta visa rąstinių namų gyvenvietė, kuri buvo pastatyta apie 500 metų prieš Kristų. Jau tuo metu horizontalūs rastai kampuose buvo jungiami spyna. Tarpai tarp rąstų užpildyti moliu, šiaudais arba vilna.
Kalnuotuose ir miškinguose Vidurio Europos regionuose rąstinių namų statybos technika pasižymėjo didelių įvairumu. Netgi dabar tai galėtume pastebėti lankydamiesi Karpatuose, Bavarijos ir Bohemijos ar Slovakijos aukštikalnėse.
Bet pačia didžiausia rolė medinių namų statybos evoliucijoje atitenka dideliam Šiaurės miškų regionui besitęsiančiam nuo Norvegijos per Švediją, Suomiją ir Europinę Rusijos dalį iki Sibiro. Būtent šiame regione atsirado rąstiniai namai, kuriems nereikėjo didelio sandarinimo tarp rąstų medžiagų kiekio.
Intensyvus miško išteklių pereikvojimas daugelyje Europos regionų sąlygojo žymų medienos trūkumą. Dėl šios priežasties centrinėje Europoje labai išpopuliarėjo masyvaus karkaso (fachverko) namai, kuriems nereikėjo tiek medžio ir darbo sąnaudų.
Šiaurės miškų regiono ši tendencija taip nepalietė ir jau apie 500 metų čia veikia savotiškas rąstinių namų statybos poligonas, kuriame tobulinami šios statybos būdai. Būtent dėl to mediniai namai čia labai populiarūs, o statybos būdai laikomi namų kokybės pagrindu.
STATYBOS BŪDAI IR KONSTRUKCIJA
Pastato dalys: sienos, pamatai, durys, langai, prieangiai, stogai, kaip savarankiški, lygiaverčiai konstrukciniai struktūriniai elementai turi savo istoriją, raidą ir regioninę charakteristiką.
Pamatai
Dauguma senųjų gyvenamųjų namų ir ūkinių trobesių buvo renčiama be pamatų, tiesiog ant žemės. Kartais ties rentinio kampais ir viduriu buvo dedamos ąžuolo arba sakuotų spygliuočių trinkos. Pamatinio rentinio izoliacijai nuo drėgmės naudota beržo tošis.
XVI - XVII a. dvarų gyvenamuose trobesiuose, svirnuose pamato funkcijas atliko rentinio paklėtis, stulpai arba trinkos (kaladės).
Reprezentaciniai XVI - XVII a. dvaro trobesiai buvo įrengiami su paklėčiais, kuriuos sudarė vienas ar keli atskiri rentiniai. Paklėtis saugojo sienas ir vidaus patalpas nuo drėgmės, prailgino trobesio eksploataciją. Supuvę paklėčio rąstai techniškai nesunkiai buvo pakeičiami naujais.
Akmenų pamatai Lietuvoje neturi gilių tradicijų. Vakarinėje Lietuvos dalyje seniausi rentiniai trobesiai (I tūkstantmečio II pusė) kartais statyti ant savotiško pamato; po apatiniu rąstu iš nedidelių pajūrio akmenukų sudėto grindinio. Toks pamatų įrengimas būtų tolimas skandinavų ir prūsų statybos tradicijų atspindys. Retais atvejais miestuose (Vilniuje, Klaipėdoje, Kėdainiuose) XIV a. pamatams jau naudoti palaidi akmenys. Pirmieji ištisiniai mūryti juostiniai pamatai fiksuoti 1619m. Šiaulėnų, 1665m. Gelgaudiškio dvare (tuo pačiu metu atsirado po namais mūriniai rūsiai). Ryškesni pokyčiai pastebėti XVII a. pab. - XVIII a., kuomet medinius paklėčius pakeitė mūro pamatai.
Iki XVIII a. pab. - XIX a. daugelyje vietovių valstiečių trobesiai statyti tiesiog ant žemės, be pamato. Tarp žemės ir sienos susidaręs tarpas buvo apipilamas žemėmis, spaliais, samanomis, žvyru ir apiplūkiamas moliu. Toks grunto 50 80 cm pločio, 15 30 cm aukščio paaukštinimas pašalys, sutvirtintas papildomu 1 3 rąstų rentiniu, kuolų arba išpinta užtvara, turėjo ne tik praktinę, bet ir dekoratyvinę reikšmę. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje jų rengimo tradicija išliko iki XIX a. pabaigos. Matyt, tam turėjo įtakos statybos technikos atsilikimas, atšiauresnis klimatas negu vakarų Lietuvoje ir gretimų slavų statybos tradicijos, kur trobesiai nuo seno buvo įgilinami į žemę. Pašaliai prie gyvenamųjų namų, pirčių buvo įrengiami Baltarusijoje, Šiaurės Rusijoje, Rytų Latvijoje, Estijoje ir kt.
Sienos
Pagal statybos būdą skiriami trys sienos tipai: stulpinė, karkasinė, rentinė. Jų kilmė nevienalaikė. Stulpinė yra seniausia, primityviausia. Iki I tūkstantmečio vidurio naudota visoje Lietuvoje. Vėliau daugelyje vietų visiškai išnyko, kadangi mūsų klimato sąlygomis ši siena nepakankamai sandari ir ilgaamžė. Išliko tik Rytų Lietuvos klojimų ir daržinių statyboje. Palaipsniui (Klaipėdos krašte XIV a., Rytų Aukštaitijoje XX a.), iš stulpinių sienų susiformavo racionalesnės karkasinės. Jų statybai buvo sunaudojama mažiau medienos, užpildui tiko įvairios medžiagos: medis, molis, plytos, šiaudai. Vakarų Lietuvoje dėl Prūsijos įtakos ši konstrukcija paplito II tūkstantmečio pradžioje, o Rytų Lietuvoje, kur vyko savaiminis karkasinės sienos transformacijos į stulpinę procesas, tik XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Nors daugelis mokslininkų karkasinę statybą Lietuvoje kildina iš svetimų kraštų tradicijos, tačiau, akivaizdu, kad karkasinė statyba Lietuvoje plėtojosi dvejopai: perimant kaimyninių šalių patirtį ir tęsiant vietines tradicijas.
Rentinė konstrukcija nuo I tūkstantmečio vidurio buvo vyraujanti. Rentinės sienos bruožai atspindi du skirtingus (Vakarų ir Rytų Lietuvos) statybos būdus. Rytų Lietuvoje sienojai jungti su sąlaidomis (naudoti trys kerčių nėrimo variantai), Vakarų Lietuvoje lygiomis plokštumomis (be sąlaidų).
Rentinių jungimo būdai iš esmės sąlygojo trobesių dydžius. Kol rąstų nemokėta sudurti, trobesiai statyti tokio pločio, kokį leido rąsto ilgis. Sujungiant keletą skirtingos paskirties pastatų į vieną, atskiri rentiniai buvo sustatomi greta ir uždengiami vienu stogu. Toks statybos būdas leido minimaliomis sąnaudomis ilginti trobesį pagal funkcinius poreikius. Vakarų Lietuvoje anksčiau išmokta sudurti rąstus išilgai. Trobesiai didėjo tiek į ilgį tiek į plotį. Todėl Vakarų Lietuvoje, susiformavo didesni tūriai, solidesnės, monumentalesnės formos lyginant su Rytų Lietuva, kur (išskyrus klojimus) vyravo ištęstų formų siauresni, ilgesni pastatai.
Kampų sukirtimas. Horizontalių rąstų sienos efektyvumas labiausiai priklausė nuo sienojų tarpusavio glaustumo, kurių būta trejopų: išpjova rąstų viršuje, išpjova rąstų apačioje, rąstai glausti lygiomis plokštumomis.
Pirmasis būdas naudotas seniausiuose trobesiuose, toks pat išliko ir pavieniuose XX a. pr. valstiečių ūkiniuose trobesiuose Rytų Lietuvoje. Šis sienojų jungimas neracionalus, kadangi sąlaidose kaupėsi siena tekantis vanduo, sukeldamas greitą rąsto irimą. Todėl ilgainiui pereita prie efektyvesnio sienojų suleidimo būdo, su išskroda rąsto apačioje. Kai kuriuose pietvakarių Baltarusijos trobesiuose toje pačioje sienoje panaudoti abu sąlaidų būdai: apatiniuose vainikuose išdrožos darytos rąsto apačioje, viršutiniuose - viršuje.
Trečiasis rąstų sąlaidų būdas, kai sienojų glaudžiamosios plokštumos lygiai nutašomos, sietinas su vidurio Europos tradicijomis. Šis sienojų jungimo plačiai paplitęs Žemaitijoje, Mažojoje Lietuvoje, taip pat Vakarų Latvijoje, nedidelėje pietvakarių Baltarusijos teritorijoje - Gardino apylinkėse
Nuo sienojų sąlaidų formos tiesiogiai priklausė rąstų nėrimas kampuose. Yra keletas Aukštaitiškos kerčių nėrimo atmainų: išgaubtomis, trapecijos formos, dvipusėmis išpjovomis. Ypač įdomus/savitas ir senas yra Rytų Aukštaitijoje paplitęs kertės nėrimo būdas, šešiakampiškai nutašytais rąstų galais. Jis sietinas su aukštaitiška, o taip pat viso Šiaurės Rytų Europos arealo sena statybos tradicija. Naudotas Latvijoje, Vakarų Baltarusijoje, Estijoje, Karelijoje, Skandinavijoje, rastas net archeologiniuose XI a. Kijevo sluoksniuose.
Sąsparinis kampų rišimas išsivystė iš kertės su nuožulniomis įkarpomis, būdingos Vakarų Lietuvos architektūrai.
Durys ir langai
Duris sudaro du savarankiški komponentai: varčia ir jas laikanti stakta. Staktos statytos dviem būdais. Vienu būdu baigtame rentinyje buvo iškertamos angos, kitu - durų staktos įstatomos į apatinį rentinį. Platesnis metalinių vyrių paplitimas paspartino staktų įrangą, kadangi tokiu būdu kabinamoms durims reikėjo stiprių atramų. Seniausių rentinių pastatų durų angos buvo gerokai pakeltos nuo žemės (40-50 cm), vėlesniuose trobesiuose slenksčiai įrengti dažniausiai pamatiniame sienojuje.
Didžiausias dėmesys teiktas durų varčioms. Skiriami trys varčių tipai: vienasluoksnės, dvisluoksnės, įsprūdinės (filinginės).
Primityviausios medinės konstrukcijos buvę virpstinės durys. Senuosiuose būstuose jos buvo palyginti žemos (100 120 cm) ir plačios (60 120cm). Varčios darytos iš sandariai suglaustų, plačių lentų (skaldyto spygliuočio medžio). Varčių konstrukcinį pagrindą sudarė medinė virpstis bėgūnas. Džiūnant lentoms, per ilgesnį laiką susidarydavo plyšiai, kurie buvo užtaisomi medžio juostelėmis. Vėliau lentas imta jungti sąlaidomis. Kadangi metalo gaminiai buvo brangūs, virpstinės durys plačiai naudotos XVI XVII a. dvaro pastatuose (dvaro inventoriuje minimos staliaus gamybos puoštos raižiniais, apkaltos dekoratyviniais apvadais su įleidžiamomis spynomis), o valstiečių trobesiuose iki XX a.
Medines durų virpstis pakeitė geležiniai vyriai. Svarbiausią konstrukcinį vaidmenį perėmė skersiniai durų ryšiai varai. Žemaitijoje jie įtaisomi įkypai. Rytų Lietuvoje (Zarasų, Ignalinos, Švenčionių, Varėnos, Lazdijų raj.) naudoti lygiagretūs varai, sutvirtinti papildomu varu kitoje varčios pusėje. Ūkinių durų konstrukcinį standumą bei tvirtumą užtikrino įstrižiniai ryšiai ir apvadas. Kartais ūkinių trobesių durys buvo išpinamos vytelėmis, šiaudų grįžtėmis, nendrėmis. Gyvenamųjų namų ir svirnų puošiamos ištapytais ornamentais, profiliuotais apvadais.
Siekiant geriau apšiltinti patalpas ir sustiprinti durų varčias, jas imta apkalti papildomu lentų sluoksniu, susiformavo dvisluoksnės durys. Jų raštai itin originalūs ir individualūs.
Įsprūdines duris sudarė standus rėmas užpildytas lentų įsprūdomis. Šaltiniuose jos minimos jau XVII a. Kaimo architektūroje naudotas nesudėtingas varčių sudalinimas, kartais įsprūdos puoštos reljefiniais raštais, tapyba. Itin didele dekoro raštų, spalvų ir formų įvairove išsiskiria Mažosios Lietuvos durys.
Vienasluoksnės, o ir dvisluoksnės durys kartais susidėjo iš dviejų atskirai varstomų dalių. Suveriamos dvivėrės durys labiau būdingos dvaro pastatams. Kaimuose jos naudotos tik turtingesnių XIX XX a. ūkininkų namuose Suvalkijoje, Šiaurės Lietuvoje, Mažojoje Lietuvoje. Įdomu tai, kad medinės ir metalinės durų velkės buvę vienodų formų.
Langai
Vakarų aukštaičių gryčiose iki XIX a. pabaigos naudotas paprasčiausios konstrukcijos langas nedidelė viename ar dviejuose sienojuose iškirsta anga, be rėmo, užstumiama horizontaliai slankiojančia lentele. Kituose Lietuvos regionuose užstumiami langai XIX a. buvę jau tik jaujose, pirtyse arba namų priemenėse. Kartais rėmas buvo įstiklintas.
Daugelis XVI a. trobesių jau turėjo įrėmintus langus. Iš pradžių (iki XVII a.), naudotos gyvulių, žuvų pūslės, odos, taukuotas popierius, audinys, žėručio skeltės. XVII XVIII a. stiklui atpigus, langų angos padidėjo. Paplito dvivėriai varstomi rėmai sudalinti alaviniais arba geležiniais rėmeliais į 12, 16 dalių.
Valstiečių namuose pirmieji stiklo langai dažnai daryti iš mažų, netaisyklingos formos, sutvirtintų balanomis stiklo gabalėlių. XVII XX a. kaimo trobesiuose vyravo keturių ar šešių dalių (rūčių) langai (1 : 0,7 - 1 : 0,8). Dalyje žemaitiškų trobų, pamario stubų langų forma artima kvadratui arba net ištęsta į plotį. Mažosios Lietuvos regione, rečiau Skuodo, Mažeikių raj., būta dvigubo pločio langų. Aukštaitiškų, dzūkiškų pirkių langai aukštesni ir siauresni. Čia jų puošyba labiau išplėtota, ypatingai į gatvę atgręžtuose fasaduose. Vakarų Lietuvoje kur valstiečiai gyveno uždaruose vienkiemiuose, puošyba gerokai kuklesnė. XIX a. trobose, ypač dvarų pastatuose, gan plačiai naudoti stilistiniai langų puošybos motyvai.
Lango sandarumui didelės reikšmės turėjo rėmo gamybos technologija. Stiklai mediniuose rėmuose pirmiausia buvo įstatomi į prievaruose ir rėmo pakraščiuose išpjautus griovelius. Langų glaistas paplito XIX a. Dvaruose XVIII a. pabaigoje, stengiantis apsisaugoti nuo šalčio, žiemai jau buvo dedami dvigubi langai. Kaimuose vargingi valstiečiai dar iki XIX a. pabaigos langus dengdavo šiaudiniais matais. Dvigubus imta statyti tik XX a. II ketvirtyje.
XVI XIX a. beveik prie visų įrėmintų langų naudotos varstomos ar užstumiamos langinės. Jos buvę panašių konstrukcijų kaip durys. Dažnai langinėje buvo išpjaunamos širdelės, mėnulio ar kitokio pavidalo nedidelės angos.
Prieangiai
Prieangiai naudoti jau priešistorinėse gyvenvietėse. Jie buvo formuojami dviem būdais: pristatomi prieangiai (atviri ir uždari), įjungiami į bendrą pastato struktūrą (lėpiai, galerijos, prieklėčiai).
Pristatomi prieangiai statyti prabangiuose XVI - XVII a. dvarų rūmuose. Buvę ganėtinai erdvūs, juose tilpdavo keli (2 5) suolai, stalas. Sienos kartais apkaltos lentomis, įtaisyti langai (pvz., Upytės dvaro gyvenamojo namo prieangis buvęs net su aštuoniais langais.) XVII a. virš prieangio buvo įrengiama salė, kurią kartais supo puošni galerija. Tokio tipo prieangiai iki dabar išlikę dviaukščiuose Šiaurės Rusijos pastatuose.
Klasicizmo laikotarpiu originalių individualių formų prieangiai dvaruose buvo keičiami portikais. Nedideliuose dvareliuose, sekant senas tradicijas, statyti nedideli uždari puošnūs prieangiai. Istorizmo, romantizmo laikotarpiu atsirado neįprastų rytietiškų, vakarietiškų, tautinių motyvų. Dvarų prieangiai labai stipriai veikė kaimo architektūrą, todėl XIX a. valstiečių namų prieangiuose gausu stilistinių motyvų Jie pristatomi viename, kartais dviejuose gyvenamojo namo fasaduose.
Galerijos Lietuvoje buvo plačiai taikomos dvarų lobynų, svirnų ir gyvenamųjų namų architektūroje. Jos galėjo būti atviros arba uždaros, apkaltos lentomis. Pastarosios būdingos Šiaurės kraštams. Lietuvoje labiau buvo mėgiamos atviros galerijos.
Vakarų Lietuvoje itin paplitę atviri prieangiai, lėpiai, užimantys namo dalį ar kampą. Kampiniai lėpiai rasti labai apibrėžtoje kaimyninių šalių teritorijoje - Pripetės aukštupyje, dešiniajame Vyslos krante ir Mažojoje Lietuvoje, kur XIX a. buvo jau bemaž išnykę.
Stogai
Stogo konstrukcijų raida ir paplitimas bene labiausiai atspindi statybos technikos kitimus, konstrukcijų nevienalaikiškumą ir kitų kraštų kultūrų įtaką. Sodybų pastatų architektūrai būdingi trys pagrindiniai jų tipai: pėdinis, sijinis, gegninis. Jie, kaip ir sienų konstrukcijos, yra nevienalaikiai. Pėdinė neabejotinai buvusi seniausia ne tik Lietuvoje, bet visoje šiaurės rytų Europoje. Vakariniame regione, Žemaitijoje ji išnyko anksčiausiai (XVIII a. nerasta). Rytų Lietuvoje pėdinių permetinių stogų (betarpiškai susijusių su seniausiomis šulinėmis sienomis) statybos tradicija nepakito iki XIX XX a. pradžios. Šių regionų svirnuose naudoti sijiniai stogai, kurie labiausiai tiko pastato funkcijai - apsaugoti turtą ir derlių. Ši konstrukcija nebuvo autentiška ir galėjo būti perimta iš gretimų slavų kraštų, kur plačiai naudota ne tik svirnuose, bet ir gyvenamuose bei sakraliniuose pastatuose. Gyvenamuose namuose ir tvartuose taikyta gegninė konstrukcija (XIX a.), kuri ilgainiui pakeitė senesniąsias - pėdinę ir sijinę. Vakarų Lietuvos trobesiams būdingi vien gegniniai stogai.
Lietuvoje, dėl skirtingų konstrukcijų sąveikos, susiformavo įvairūs stogų pavidalai. Vyraujančių konstrukcijų ir formų paplitimo arealai atitinka etninių teritorijų ribas. Rytų Aukštaitijos ir Žemaitijos trobesiams (kurių konstrukcijos yra archaiškiausios) būdingi pusiau skliautiniai stogai, kurių formas baltarusių ir lenkų mokslininkai neteisingai kildina iš Prūsijos.
Parengta pagal dr. R. Bertašiūtės pateiktą medžiagą
Daugiau...> Medinių namų gamintojai
| 
