Medinė pirtis

Kas yra gera pirtis?

Pirtis kiekvienam iš mūsų asocijuojasi su jaukumu, atsipalaidavimu,gerais pojūčiais. Gera pirtis yra tokia, kuri nekenkdama žmogui, suteikia jam daugiausia galimybių pasijusti komfortiškai – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Dar prieš kelis metus kalbėdami apie pirtį akcentuodavome tinkamą konstrukciją, gerą poveikį sveikatai, tinkamą dizainą. Visa tai, žinoma, yra labai svarbu, tačiau pastaraisiais metais vis labiau akcentuojamas kitas aspektas – pirties suteikiamas vidinės gerovės jausmas (angl. „wellbeing“). Taigi, pirtis traktuojama ne kaip techninis įrenginys ar pastatas, o kaip nekasdienė erdvė, savo parametrais nukreipianti ir žmogaus dėmesį reikiama linkme, taip, kad jis išpildytų šiai pirčiai numatytą scenarijų be didelių prieštaravimų ir įtampos. Geras pirties scenarijus numato tarsi savaiminį lankytojo sugebėjimo adaptuotis pirties aplinkoje, be didelių diskusijų ar įtampos paklūstant iš anksto numatytam pirties lankymo scenarijui. Kaip ir gerame teatre svarbu viskas – pradedant rūbine ir baigiant scenos apšvietimu, taip ir pirtyje nėra smulkmenų – svarbu visos detalės ir jos turi būti tarpusavyje suderintos bendram tikslui – kuo geriau atpalaiduoti žmogų.

Pirties tipas

Šiandien esame įpratę garines pirtis skirstyti į „rusiškas“ ir „suomiškas“. Dažniausiai „suomiška“ pirtimi vadinama karšta ir sausa garinė, kurioje vandens pilimas ant akmenų yra „nepageidaujamas“, o vadinamoje „rusiškoje“ yra kaip tik atvirkščiai. Reikia pasakyti, kad šis skirstymas yra visiška nesamonė, daranti daug žalos žmonių sveikatai ir piniginei. Rusijoje ir Suomijoje tikri pirties mėgėjai maudosi gana panašiose sąlygose, pagrindiniu pirties šilumos šaltiniu laikydami karštą garą, kylantį nuo įkaitusių akmenų. Tikri pirties gurmanai, kurių nuomonę atstovauja Pirties akademija, stengiasi pritaikyti pirtį prie savo asmeninių poreikių, o ne atitikti kažkokius sunkiai sveiku protu paaiškinamus reikalavimus. Siūlytume tokią garinę pirtį, atitinkančia lietuvio poreikius drąsiai vadinti „lietuviška“ pirtimi ir statyti ją kuo geriau, pasidairant ir į kaimynų atradimus. Lietuviškoje pirtyje turėtų harmoningai derėti daug pirties procedūros faktorių: pirties išvaizda, krosnis, medžiaga, apšvietimas, prieigos prie pirties, vandens šaltiniai, patalpų apšildymas, priėjimas prie vandens telkinio.

Statybinė medžiaga

Kaip nebūtų keista, pirties sienų medžiaga labai didelio vaidmens nevaidina. Gerą pirtį galima „įkurdinti“ praktiškai bet kokios konstrukcijos patalpoje. Yra puikių mūrinių ir karkasinės konstrukcijos pirčių pavyzdžių, tačiau medinis pastatas nuteikia žmogų ypatingai, suteikia pirčiai papildomą šilumos ir jaukumo aurą. Statant iš gerai apdorotų rastų ir juos kokybiškai suleidžiant, atpuola bet koks poreikis papildomam garinės apkalimui ar izoliacijai ir taip sutaupoma nemažai lėšų. Parenkant rastus garinės statybai ypatingą dėmesį reiktų skirti kuo mažesniam sakų kiekiui medienoje – rastai turėtų būti lapuočių, arba laiku kirsti spygliuočiai. Labai geros pirtys statomos iš drebulės, eglės. Rasto storis neturi didelės reikšmės – pirtis gali būti statoma ir iš 15 cm skersmens rastu.
Kitaip nei rąstinės, karkasinės ir mūrinės sienos privalo būti minimaliai apšiltintos ir apkaltos dailylentėmis. Tai ne tik pagerina garinės išvaizdą, bet ir apsaugo pastato sienas ir gretimas patalpas nuo ilgalaikio drėgmės prasiskverbimo. Apkalant garinę, svarbiausias dėmesys turi būti skirtas tinkamam jos sandarinimui viršutinėje sienų dalyje ir lubose. Apkalta dailylentėmis pirties garinė tiesiog privalo būti visiškai hermetiška.

Architektūra

Pirtis nuo seno buvo lietuviško kraštovaizdžio dalis. Šalia jos visad buvo pasodinama medžių, stengiamasi turėti nors nedidelį vandens telkinuką. Pirtis pastatas su želdiniais tarsi pakartoja kaimo sodybos struktūrą. Jei pirtelė statoma ant ežero kranto, ji statykime ją taip, kad nuplaukę 500 m jos nepastebėtume. Tai bus įmanoma tik tada, jeigu pirtis bus vienaukštė. Instinktyvus pirčių savininkų noras įrengti antrajame pirties aukšte „gulyklas“ pavargusiems svečiams iš tikrųjų parodo ne ūkiškumą, o visišką nesupratimą apie pirties procesą. Pirtį statant kaip trumpalaikio naudojimo pastatą, supaprastėja statybos technologiniai reikalavimai ir ji labai atpinga. Jei pirčiai paliekame tik pirties funkciją ir paklausome patyrusių pirtininkų patarimų, sutaupome ne mažiau kaip 40% statybos kainos, ir turime nepalyginamai geresnę pirties atmosferą.
Estetiškai pirtis turi puikiai derėti su aplinkine gamta, tapti jos dalimi, kiek įmanoma mažiau griauti reljefo formų harmoniją ir vientisumą. Geri pavyzdžiai yra vadinamoji „ekologinė“ architektūra.Kaip taisyklė, pirtis turi būti vienaukštė, su erdvia aikštele ar terasa, orientuota taip, kad būtų kiek labiau gerbiamas besimaudančiųjų privatumas. Būtų labai gerai, jeigu prie pirties nebūtų privažiavimo automobiliais ir iki jos reikėtų šiek tiek paeiti. Tai atitiktų ir pratęstų vadinamojo „pirtis tako“, kurį taip įtaigiai aprašė žymus pirčių tyrinėtojas Stasys Daunys, tradiciją.

Tinkama eksploatacija

Kodėl anksčiau medinės rastų pirtys veikė ilgiau nei 100 metų, o šiais laikais jų sienas pelėsiai apninka jau po 2 metų? Tai todėl, kad šiandien retas šeimininkas mūrija masyvią akmeninę krosnį, kurios šilumos pakaktų ne tik maudynių metu, bet ir liktų pakankamai sienoms išdžiūti. Pirtį šildant nedidelėmis metalinėmis krosnelėmis, jos greitai atvėsta. Dėl to sienose susikaupus drėgmė i žiemą virsta ledu. Todėl šiuo atveju išeitys yra dvi: arba galinga krosnis ir daug malkų, arba garo izoliacija bei lentutėmis iškaltos garinės sienos. Pirties akademija rekomenduoja į natūralią medinę pirtį instaliuoti senovinės technologijos krosnį ir yra pasirengusi padėti norintiems tai padaryti.

Pirties mikroklimatas

Didžiausia šiuolaikinių Lietuvos pirčių yda – ventiliacijos stoka. Seniau rąstinės pirtys nebūdavo ypatingai sandarios ir pirtis šiek tiek vėdindavosi per plyšius kampuose ir grindyse. O šiandien, manant, kad pirtis kažkaip vėdinsis savaime, privačiose pirtyse ventiliacija dabar dažnai visiškai neįrengiama, nors plyšių konstrukcijose nebeliko. Todėl dažnai žmonėms po pirties skaudą galvą, jie jaučiasi pavargę ir pradeda manyti, kad pirtis jiems netinka. O priežastis paprasta – nepakankamai išvėdintas anglies dvideginis, perteklinė drėgmė ir kvapai. Pirties ventiliacija turi veikti ištisai ir suspėti pakeisti visą garinės orą per 10 min. Jeigu išeinamoji ventiliacijos anga yra mažesnė nei 10x20 cm, to padaryti nepavyks.

Kita svarbi pirties detalė – karšti akmenys ir ant jų pilamas vanduo. Vanduo pilamas ant visų tipų krosnelių. Dažnai pasitaikanti nuomonė, kad „suomiškoje pirtyje“ vanduo ant akmenų nepilamas neturi jokio pagrindo ir turi būti pamiršta. Akmenys turi būti įkaitę tiek, kad išgarintų vandenį patys nesudrėkdami. Jeigu akmuo tampa šlapias ir šnypščia – garas bus per drėgnas, sunkus, nemaloniai plikinantis. Pirtis turi įšilti daugiau nuo garo, o ne nuo įkaitusios metalinės krosnelės. Iš čia jau tampa aišku, kad plačiai paplitusios nebrangios metalinės krosnelės iš tikrųjų netinka kokybiškai pirčiai įrengti ir gali būti vadinamos tik mėgėjiškomis. Tokios krosnelės greitai prikaitina pirties orą, tačiau akmenys šyla gerokai lėčiau ir tenka laukti, kol jie įkais, o tuo metu jau švaistoma pasiekta pirties šiluma. Moksliniai tyrimai parodė, kad tik garas nuo tiesiogiai ugnimi įkaitintų akmenų yra tikrai geras visais atžvilgiais.

Svarbu ir tai, kaip pirtyje kaitinamas vanduo. Yra labai negerai, jeigu vandens kaitinimo bakelis yra garinėje. Čia jis dažnai užverda ir gausiais garais padaro pirties atmosferą sunkią ir karštą.

Pirties scenarijus

Kiekviena pirtis statoma taip, kad atitiktų numatytą maudymosi ritualą, scenarijų. Ir atvirkščiai – kiekvienas pirties išplanavimas pasiūlo kaip joje patogiausia maudytis. Deja, kaip žinome, dar pernelyg dažnai pirtys įrengiamos ne maudymuisi ar džiaugimuisi įvairiomis kūno procedūromis, o toli gražu ne saikingam šventimui. Todėl pirties patalpos yra pritaikytos trumpai pasikaitinti, šiek tiek nusiprausti po dušu, pasėdėti už stalo su kompanija ir paskui nugriuvus ant čiužinio – užmigti. O pirtis dažnai būna tik 25 kv.m. Suprantama, kad apie jokią kokybę kalbėti netenka....

Kad pirties lankymas būtų naudingas reikia šiek tiek kitokio patalpų santykio. Šalia garinės turėtų būti tokio pat dydžio prausiamoji patalpa, kurioje, prireikus būtų galima atlikti ir įvairias „šlapias“ procedūras – masažus, kūno šveitimą, taip pat ir trumpai pailsėti. Čia turi būti sąlygos apsipilti vandeniu, na o dušas yra nebūtinas, kadangi tradicinėje pirtyje kur kas mieliau vandeniu apsipilama. Dar pirtyje turi būti šilta patalpa poilsiui su plačiais patogiais suolais ar gultais. Stalas čia nebūtinas, pakaktų nedidelio staliuko patiekti arbatai, lengviems užkandžiams. Ši poilsio patalpa būtinai turi būti apšildoma atskira krosnele, kad žiema joje nesikondensuotų ir garinės atsklindanti drėgmė.

Tokios pirties lankymas suskyla į 2 fazes – maudymąsi su procedūromis ir poilsio pertraukėles, kurių metu galima prigulus pailsėti ir ramiai šnekučiuotis. Idealu, jeigu pro poilsio kambario langus matyti gražus gamtos vaizdas.

Pageidautina, kad didesnės pirtys turėtų atskirą išėjimą žmonėms, lekiantiems į eketę maudytis, kad jų atnešama drėgmė netrukdytų besiilsintiems žmonėms.

Pirties perspektyvos

Tyrinėdami Lietuvos (ir ne tik) pirtis, vis labiau prieiname išvados, kad visuomenės požiūris į pirtį tiesiogiai atspindi jos humaniškumo laipsnį. Juk tai ką darome pirtyje parodo tai, kuo save laikome, kaip įsivaizduojame savo poilsį ir euforiją – kaip girtą šėliojimą ar kelionę į transformuojantį pojūčių pasaulį, į šventą švaros ir senų tradicijų erdvę. Pastarųjų metų plintantis susidomėjimas pirtimis, o ir aktyvi „Pirties akademijos“ veikla po truputį keičia lietuvių pirties supratimą, artina jį prie humaniškosios SPA idėjos ir prie tradicinės Lietuvos kaimo pirties vaizdinio. Nėra jokių abejonių, kad šios tendencijos ir žymės lietuviškos pirties evoliuciją per artimiausią dešimtmetį.