Medinės statybos grupė
Vartotojo vardas Slaptažodis Įsiminti slaptažodį
2019 m. spalio 22 d.
Verslo naujienosStraipsniaiSpecialistai patariaKontaktai
Lietuvių kalba Anglų kalba
KLASTERIO ĮMONĖS
SKELBIMAI
PAIEŠKA
NARYSTĖ KLASTERYJE

Rąstinis namas architektų akimis

Bet kuri medžiaga iš esmės nėra nei gera, nei bloga. Svarbiausia, kaip ji panaudojama ir pritaikoma konkrečiai idėjai įgyvendinti. Aišku, kiekvienas kūrėjas turi savo „arkliuką“: architektas F.L.Wright‘as kūrė mūrinius šedevrus, Mies van der Rohe daugiausiai naudojo plieną, na o Le Korbiuzje kategoriškai ir vienareikšmiškai pasisakė už gelžbetonį, kuris buvo vienas iš keturių pagrindinių jo miesto biologijos elementų. 

Turbūt niekas nenuginčys, kad Lietuvoje ne veltui istoriškai susiklostė ilgametės medinės statybos tradicijos. Galima drąsiai teigti, kad medis yra vienas iš pagrindinių mūsų tautosakos ir folkloro elementų, o ne menkesnį vaidmenį ši medžiaga atlieka ir nūdienos statybos rinkoje – rąstinių namų paklausa kasdien vis didėja. Tad koks gi tas šiuolaikinis lietuviškas rąstinis namas?  

2006 m. vasaros pradžioje surengtoje parodoje – konkurse „Lietuvos individualių namų statyba 2000-2006“ buvo galima apžvelgti šešerių metų architektūros išklotinę, kurios kontekste rąstinių namų buvo vos vienas kitas. Tiesa, publika, internete rinkusi „Tinkamiausią Lietuvos namą 2000-2006”, gan didele persvara bandė prieštarauti profesionalų komisijai teigdami, kad mūsų šalies architektūros neįmanoma įsivaizduoti be šlaitinio čerpinio stogo. Viešoji nuomonė apie lietuvišką identitetą labai aiški: jei lietuvaitė – tai ilgakasė ir su rūtų vainiku, jei namas – tai tik dvišlaičiu stogu, o jei statytis būstą – tai tik taip, kaip tai darė senelis ir prosenelis. Dažnai pamirštama, kad gyvename jau XXI amžiuje. 

Natūralumas ir ekologiškumas šių laikų statyboje yra itin didelė vertybė. Ne veltui daugelis renkasi rąstinę statybą. Medinis namas nuolat kvėpuoja, yra gyvas, jame visai kitoks mikroklimatas, visokeriopai teigiamai veikiantis žmogaus fizinę savijautą ir psichinę būklę. Tik klausimas, ar visada rąstinio namo statybai pasirenkama tinkama urbanistinė aplinka. Sprendimas suręsti medinuką sostinės centre būtų labai ginčytinas. Visai kas kita – gamtinė aplinka.  

Nors rąstiniai namai statytojų tarpe populiarėja, pripažinkime, kad dauguma jų kaip architektūros objektai neturi absoliučiai jokios išliekamosios vertės, nes masiškai tiražuojami tipiniai projektai tėra prietarų, sentimentų ir nelabai vykusios tradicinės architektūros interpretacijos mišinys. Vyraujanti rąstinių namų estetika primena Vilniaus Pilies gatvėje parduodamus gintarinius suvenyrus, kurie savo anemiška ir nieko nesakančia forma nuvertina ir pačią medžiagą, iš ko yra pagaminti. Kol kas dar retas, sumanęs pasistatyti rąstinį namą, kreipiasi į profesionalius architektus. Faktas, kad individualus projektas garantuoja ne tik optimalų norų, poreikių ir pomėgių pavertimą kūnu, bet ir šiuolaikišką architektūrinę kalbą. Svarbiausia pasitikėti architekto, kaip kūrėjo, menine intuicija, profesionalumu ir sprendimais. 

Kita vertus ne visada viskas priklauso vien nuo architektų. Statant namą regioniniame parke ar kitoje saugomoje teritorijoje, rąstinė statyba yra bene vienintelis leidžiamas statybos būdas. Tame, aišku, nėra nieko blogo. Bet kalbant apie projektų derinimą, vietinių kultūrologų bei atsakingų pareigūnų samprata ir požiūriu į architektūrą būtų galima labai suabejoti. Bet koks drąsesnis sprendimas vertinamas kaip gretimybių ignoravimas ir tradicijų negerbimas. Vitrininiai langai, didelės stiklo plokštumos ir asimetrija yra iš esmės absoliuti blogio sėkla, kurią reikia rauti su šaknimis. Vietoj to pasiūloma suminkštinti formą raštais dekoruotomis langinėmis ar suprojektuoti gonkeles. Dažnai tenka tartis dėl kompromiso, nes užsakovas laukia statybos leidimo, o kultūrologė nepalaimins projekto, kol jai nebus pažadėti jau minėti elementai. 

Taip ir sukasi užburtas ratas: tiesmukas ir banalus lietuviško identito interpretavimas toli gražu nepadeda formuotis kokybiškai ir estetiškai šiuolaikiškai rąstinei architektūrai. Jau nekalbant apie tai, kad kiekvienas savo laikmečio kūrėjas turi teisę palikti savo ženklą ateities kartoms. Ar tikrai reikia mėgdžioti ir daryti a la senoviškai?

Suprojektuoti šiuolaikišką ir nūdienos gyvenimo būdą atitinkantį rąstinį namą tikrai nėra jokių technologinių kliūčių. Įmanomos įvarių tipų planinės – erdvinės sąrangos variacijos, visada išlieka galimybė rąstines sienas derinti su karkasinėmis. Galbūt šiek tiek komplikuotas elektros instaliavimas, nes paviršiuje matyti visi laidai. Aišku, pastarųjų dabar irgi galima rasti pagal kiekvieno poreikius ir skonį. Kita vertus, Skandinavijos šalyse dėl laidų niekas sau nesuka galvos.  

Rąstų ilgaamžiškumu, tvirtumu ir patvarumu, esant galybei apsauginių priemonių ir gamybos procese diegiant naujausias technologijas, abejoti neverta. Klijuotų rąstų namą galima statyti ir seisminiuose rajonuose. Rąstams nereikalinga jokia papildoma technika, nes į statybvietę jie atvežami jau supjauti ir sunumeruoti pagal brėžinius. Apdailos pobūdis taipogi priklauso nuo fantazijos ir meninio užmanymo. Klijuotų tašų išoriniai sluoksniai gali būti iš skirtingos medienos: fasade – maumedis, interjere – pušis. Priderinus langų rėmų, stogo, durų, grindų spalvinę gamą ir medžiagiškumą galima išgauti originalų ir įdomų baigtinį produktą.  

Naujausios šiuolaikinės medžiagos ir technologijos mums suteikia itin daug galimybių, kurioms paprastai ribas nusibrėžiame tik mes patys. Tradicijas žinoti būtina, kad galėtumėm nevaržomai interpretuoti nusistovėjusias tiesas per savo laikmečio prizmę.

 

Parengta pagal architektų R. Bagdzevičiūtės ir G. Vizgirdo pateiktą medžiagą