Medinės statybos grupė
Vartotojo vardas Slaptažodis Įsiminti slaptažodį
2024 m. kovo 29 d.
Verslo naujienosStraipsniaiSpecialistai patariaKontaktai
Lietuvių kalba Anglų kalba
KLASTERIO ĮMONĖS
SKELBIMAI
PAIEŠKA
NARYSTĖ KLASTERYJE

Verslo naujienos

Miškas rinkos sūpuoklėse

2008-02-19

Medienos ištekliai yra nors ir atsinaujinantys, bet gana riboti. Pastaraisiais metais apie medienos stygių vis garsiau kalba ją perdirbančios įmonės, nerimauja baldininkai. Akivaizdžios ir medienos branginimo tendencijos. Ar iš tikrųjų ūkis patiria šios rūšies išteklių badmetį?

 

Storulio sindromas

Bene didžiausią žaliavos stygių nūnai patiria medžio drožlių plokštes gaminančios įmonės. Deja, pirmiausia dėl savo kaltės. Skaičiai byloja, kad per pastaruosius devynerius metus šios šakos pramonės įmonėms miškų urėdijos medienos pardavimus padidino 2,5 karto. Antai, jei 1999 metais medžio drožlių plokštes gaminančios įmonės nupirko 131,3 tūkst.m³ joms reikalingos žaliavos, tai 2007 metais – 334,1 tūkst.m³.

Tuo tarpu įtampa šios rūšies medienos rinkoje kilo dėl nesubalansuoto įmonių gamybinių pajėgumų plėtros. Šios pramonės šakos lyderis šalyje – UAB “Vakarų medienos grupė”, kuriai dėl veržlumo ir įmonių modernizavimo galima išsakyti nemažai komplimentų. Gera produkcijos kokybė buvo reikšminga aplinkybė baldų įmonėms, padedanti konkuruoti ir kitų valstybių rinkose.

Tuo pat metu buvo neįvertintas elementarus plėtros veiksnys – šios rūšies medienos žaliavų bazė. UAB “Vakarų medienos grupė” akis, matyt, aptemdė ES struktūrinių fondų lėšos. Numojus ranka į plėtrą ribojančius veiksnius, buvo pasiryžta 200 mln. litų investicijai į Kazlų Rūdos “Girių bizoną”, kurios metinis “apetitas” išaugo iki 860 tūkst.m³ plokščių medienos. O kur dar dvi šios verslo grupės įmonės – UAB “Klaipėdos mediena” ir UAB “Sakuona”.

UAB “Vakarų medienos grupė” dėl plokščių medienos stygiaus kaltina visus aplinkui. Kalti ir smulkūs vartotojai, ir savivaldybės, renovavusios miestų katilines ir pritaikiusios jas kūrenimui malkomis (t.y. mediena, tinkančia plokščių gamybai) ir gyventojus, savo būstui šildymui naudojančias malkas.

Ar kartais nesusidūrėme su storulio sindromu, kuris dėl savo besočio skrandžio niršta ant viso pasaulio?

 

Inicijuoja prekybos taisyklių pakeitimą

Tačiau bene daugiausia priekaištų dėl plokščių medienos stygiaus susilaukia tiekėjai – miškų urėdijos ir Generalinė miškų urėdija, koordinuojanti prekybos procesą. Stambiosioms medienos perdirbimo įmonėms nė motais, kad miškininkai ne savo valia yra įsprausti į griežtus rėmus. Jų veiklą riboja trys veiksniai. Pirma, miško kirtimų norma, kurią kasmet nustato Vyriausybė, antra, smulkiųjų ir vadinamųjų buitinių vartotojų poreikiai ir, trečia, ekonominė būtinybė gerinti vertingesnių medienos asortimentų išeigą (juk koks miškininkas iš pušies pjautinių rastų, kurie kainavo 214 litų už 1m³ gamins plokščių medienos gamybai tinkančią menkavertę žaliavą, kainuojančią 3 kartus pigiau).

Deja, medienos plokščių gamintojai šią realybę ignoruoja. Siunčiami grėsmingi raštai valdžios įstaigoms, inicijuojami daugelio vartotojų interesus tenkinančių prekybos taisyklių pakeitimai.

Storulio sindromas itin ryškus šiame asociacijos “Lietuvos mediena” pasiūlyme dėl prekybos taisyklių pakeitimo: “Sudaryti ilgalaikes sutartis turi teisę medienos produktų pramonės įmonės, kurios per praėjusius 7 metus investavo į medienos produktų pramonę Lietuvoje ne mažiau kaip 25 mln.litų. Jiems turėtų atitekti ne mažiau kaip 80 proc. metinio medienos pardavimo kiekio.” Šiuo metu galiojančios prekybos taisyklėse numatyta, kad pagal ilgalaikes sutartis gali būti parduota ne daugiau 40 proc. atitinkamų medienos asortimentų.

Tuo būdu siekiama tiesiog uzurpuoti medienos rinką, išstumti iš jos smulkias medienos perdirbimo įmones, buitinius vartotojus, savivaldybių šilumos įmones. Ir kažin ar investicijų dydis šiuo atveju galėtų būti svarbiausias argumentas. Akivaizdu, kad gilesnis medienos perdirbimas sukuria didesnę pridėtinę vertę. Tačiau vargu ar viskas gali būti aukojama vardan didesnės pridėtinės vertė, kurios didžioji dalis šiaip ar taip atitenka ne visuomenei, o gamintojui.

Todėl investicijos negali būti atsietos nuo žaliavų bazės galimybių. Deja, užuot įvertinę šią, atrodytų, elementarią aplinkybę, medienos perdirbėjai planuoja naujas investicijas – medžio plaušo įmonėms statybą Alytuje. Neaišku, kiek realus šis projektas, tačiau jis dar labiau padidintų disproporciją tarp gamybinių pajėgumų ir vietinės žaliavų bazės galimybių.

Strateginiu požiūriu nors ir pavėluotas teisingiausias sprendimas būtų – kaimyninių valstybių, pirmiausia Baltarusijos ir Ukrainos medienos žaliava. Todėl ir projektas kurti įmonę kaimyniniame Gardine, kurį brandina “Vakarų medienos grupė”, turėtų būti įgyvendintas kuo greičiau.

 

Telkiasi smulkiosios įmonės

“Lietuvos medienos” asociacijos ketinimai monopolizuoti medienos rinką privertė sukrusti smulkesnes medienos perdirbimo įmones. Pastarosios praėjusių metų pabaigoje įkūrė savo asociaciją, kuri suvienijo apie pusšimtį smulkesniųjų medienos perdirbimo įmonių.

Šitaip bus mėginama siekti interesų balanso ir išvengti padėties pasikartojimo mažmeninės prekybos rinkoje. Vyraujančią padėtį šiame ūkio segmente užėmė keli stambieji prekybos tinklai, kurie, valdžiai nuolaidžiaujant, visiškai išstūmę smulkiuosius prekybininkus, jau ne tik primeta diskriminacines sąlygas produkcijos tiekėjams, bet įvairiais būdais pradeda mulkinti ir pirkėjus, kurie iš esmės praranda pasirinkimo galimybę. Monopolizavimo lygis mažmeninės prekybos sektoriuje jau senokai įgavo grėsmingą mastą. 2007 m. stambiesiems prekybos tinklams atiteko beveik 73 proc. mažmeninės prekybos rinkos dalies.

 

Medienos rinkos ypatumai

Akivaizdus yra vienas dalykas. Nepaisant stambiųjų pramoninkų keliamos įtampos, nuolat peršamų laisvosios rinkos ideologų pasiūlymų liberalizuoti medienos rinką, ji ir toliau bus reguliuojama. Tai lemia kelios esminės aplinkybės. Pirmiausia, senkant naftos ir dujų ištekliams, medienos reikšmė energijos gamyboje nuolat didės, ją galima priskirti prie strateginių šalies išteklių. Antra, valstybė dar greičiau reguliuos miško kirtimų mastą. (Štai ir dabar Vyriausybė yra patvirtinusi 2009 – 2013 metams miško kirtimo normas ir struktūrą ). Pagaliau, trečia, miškai vis labiau vertinami ne tik ekonominiu, bet ir ekologiniu, rekreaciniu ir socialiniu požiūriu.

Taigi ir medienos kaina negali būti pagrindinis jos paklausos ir pasiūlos reguliavimo instrumentas, kaip kad daugelyje kitų produktų rinkų. Nors akivaizdu, kad valstybinės miškų urėdijos, veikdamos rinkos sąlygomis, turi siekti, kad pajamos iš medienos pardavimų padengtų miško ruošos ir veiklos sąnaudas, tačiau pelno siekimas nėra jų pagrindinis tikslas. Tai įrodo kainų ir kai kurių kaštų pokyčių per 1998 – 2007 metų laikotarpį palyginimai. Apvaliosios medienos kainos per šiuos metus padidėjo vidutiniškai 42 proc. Tuo tarpu dyzelino, kuris yra bene svarbiausias miško ruošos kaštų elementas, kaina išaugo 3,6 karto. Vidutinis šalies mėnesinis darbo užmokestis per šiuos metus padidėjo 2,5 karto. Visos gamintojų parduotos pramonės produkcijos kainų indeksas šį laikotarpį sudarė 175 – 180 proc.

Visiškai suprantama, kad vartotojai medieną bevelytų pirkti kuo pigiau. Tačiau priekaištai dėl pernelyg brangstančios medienos nėra pagrįsti. Kaimyninių valstybių miškininkai jų parduoda kur kas brangiau. Antra, 2007 m. pušies pjautimieji rąstai kainavo vidutiniškai 214 LT už 1 m³, o Estijoje – 297 litus, Latvijoje – 289, Lenkijoje – 280, Suomijoje 243 litus už 1 m³.

 

Medienos bado nėra

Be abejonės, medienos kainų augimas verčia keisti ir perdirbimo įmonių rinkodaros strategiją. Deja, ne visuomet tai pavyksta atlikti laiku. Būtent ši aplinkybė ir nulėmė “Pajūrio medienos” pasitraukimą iš pagrindinės rinkos. Tokią pačią dilemą pastaraisiais mėnesiais sprendžia ir didžiausia Europoje popieriaus ir kartono gamintoja Suomijos bendrovė “Stora Enso”, Lietuvoje pirkdavusi kasmet apie 300 tūkst. m³ apvaliosios medienos. Ši bendrovė ketina kuriam laikui pasitraukti iš Baltijos valstybių, o galbūt ir iš Rusijos rinkos. Mat, Rusija medienos eksporto muitą pernai padidino iki 10 Eurų už 1 m³, 2009 metais ketina jį pakelti iki 500 Eurų už 1 m³.

Daug įžvalgumo nereikia, norint suvokti ir dar vieną dalyką. Brangstant naftai ir dujoms medienos reikšmė atsinaujinančių energijos išteklių balanse nuolat didės. Tuo pačiu augs ir medienos kaina. 2007 m. pradžioje šalyje buvo virš 200 biokuru veikiančių katilinių, kurių bendra instaliuota galia viršijo 400 MW. Energijos plėtros programose numatyta, kad jau artimiausiais metais ši galia turi išaugti iki 700 MW. Dideli įpareigojimai didinti atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą numatyti ir ES direktyvoje. Akivaizdu, kad visa ta ribos medienos vartojimą kitose srityse.

Tačiau bent kol kas medienos bado nėra. Tėra vienų medienos rinkos dalyvių noras pasipelnyti kitų sąskaita. Ir dėl to dirbtinai keliama sumaištis.

 

Šaltinis: "Verslo žinios"

<..Atgal